siaubus

siaubùs, -ì adj. (4) Š, BŽ285; Rtr 1. DŽ keliantis siaubą, labai baisus, siaubingas: Siaubì padėtis LKGI568. Siaubus karas rš. Išplėstos jos akys buvo siaubios ir kartu bejausmės J.Dov. Tamsumoje pasigirdo siaubus riksmas rš.

siaubù n.: Saubù ir pagalvot – seno negerbt! Mrj. Siaubu atrasti mirusį rš. Siaubù kaip tuščiam kluone Mrj. siaũbiai adv. DŽ: Jis siaubiai žiūrėjo į sužeistojo galvą rš.

2. šėlstantis, siaučiantis: Prie aukštų krantų jūra gili ir siaubi rš. Siaubi audra ledine uždanga sukaustė visą miestą rš. Tave palaidos siaubūs uraganai – baltais pusnynais užpustys S.Nėr. 3. BŽ72 kuris viską naikina, niokoja. 4. labai stiprus, nepaprastas: Vėl užplūdo siaubūs skausmai rš. Siaubūs geiduliai BŽ37.

siaũbiai adv. BŽ37.

5. BŽ23 kuris nerimsta, visur lenda, braunasi: Siaubùs arklys (nenutūr ano, į iškadas eina) J.Jabl(Žem).